Pjes? pagrindin?s ir ?alutin?s temos labai tinka akademiniam jaunimui. Pati teatro erdv? ?rengta XVIII a. ir yra reik?mingas architektūros paveldas, ji nepritaikyta ?iuolaikinio teatro kūrimui – prasta akustika, blogas matomumas. Erdv?, kuri reikalauja ypating? re?isūrini? sprendim?, kad spektakliai tapt? visaver?iais. Nepaisant to, ?iuolaikin?s technologijos leid?ia konceptualiai i?spr?sti sud?tingus scenovaizd?ius. ?ia su projekcij? pagalba galima keliauti ne tik per skirtingus am?ius, bet ir per laikme?i? pa?enklintas erdves.
Spektaklis ??ad?toji“ sukurtas pasitelkus profesionalius kūr?jus. Bene did?iausi? ?tak? ?iam spektakliui padar? dailinink? Nade?da Gultiajeva ir vaizdo projekcij? autorius Linartas Urnie?ius, kiekvienai scenai parink? jautrius vaizdus, atitinkan?ius Shakespeare’o kūrinio stilistik?. Kartais net atrod?, kad d?l vaizd? estetikos re?isier? ?aukoja“ savo aktorius, nes avanscenoje vykusios ma?osios scenos kartais buvo ?taigesn?s u? svarbias scenas, kurios vyko antrame ar tre?iame plane, u? permatomos u?dangos. Ant jos, taip pat ir scenos gilumoje, buvo projektuojami ?vairūs vaizdai, kartais perteikiantys veiksmo viet?, kartais ?adinantys prisiminimus. Kūr?jams rūp?jo ne aktyvus sceninis i?gyvenimas, o ??vilgsnis i? ?alies“, ne vaizd? ry?kumas, o laike ir erdv?je tarpstantis gyvenimas, jo gro?is su visomis netik?tomis peripetijomis. Daugiausia projektuojamos arkados ar kitokie architektūriniai elementai, sietynai... Art?jant finalui ?one i?ry?k?jo asketi?kas, vilties teikiantis kry?ius... ?ios erdvin?s vaizdo projekcijos – bly?kios, primenan?ios nykstan?io gyvenimo metafizik?. ?ydas – tam tikra ketvirtoji siena, u? kurios – kiekvienam ?mogui atpa??stamas gyvenimas. Ne?inia, kaip ir kada jis atsikartoja, bet jis am?inas. Urnie?ius kai kuriose scenose ?ved? ?iek tiek spalv?, kurios t? palimpsest? tarytum i?ry?kino. Tos scenos itin gra?ios – pavyzd?iui, ?vedant ?ydr? spalv? ?em?s gyvenimas virsta dangi?kuoju. Tos scenos primin? sen?sias freskas, sen?j? Veron?, po kuri? dar iki Shakespere’o laik? vaik??iojo Romeo ir D?uljeta.
Feifer? ??ad?t?j?“ komponavo i? daugyb?s trump? scen?, epizod?, juos jungdama ir ry?kindamas dramatizmo sklidin? meil?s istorij?. Tok? sprendim? l?m? ir did?iulis būrys aktori? – net dvide?imt ?e?i. Tai būdinga Feifer?s re?isūros stilistikai, prisimenant jos ankstyvuosius spektaklius, nuvedan?ius net iki Tel?i? dramos teatro. Tuomet re?isier? vadinosi Laima Adomaitiene. Bet teatrui kauk?s tinka, nes tam da?nai būna begal?s prie?as?i?. ??ad?toji“, pirmiausia, primin? ??emaiti?kus“ spektaklius, kuriuose moters tema buvo pagrindin?. ??ad?toji“ – rūpestingai ir atid?iai sukurtas darbas, ta?iau did?iulis re?isier?s atsidavimas kiekvienai statomai eilutei kūrin? susmulkino, perkrov?, i?t?s?. Kiekvienas persona?as ap?iūr?tas i? ?vairi? pusi?, bet re?isier? nesiry?o atsisakyti ma?iau vykusi? scen? arba jas apibendrinti. Ne vis? aktori? dikcija gera, ir tai normalu, nes retas kuris neprofesionalas tuo pasi?ymi. Puikios miestel?n? scenos, bet universiteto teatro erdv?je aktori? sakomos fraz?s liejosi, da?nai buvo girdimi tik pavieniai ?od?iai. Scena dalinai ?prarijo“ ir pagrindin? heroj? – D?uljet?. Ieva Kazokait? ?iam vaidmeniui tiko faktūri?kai, bet jos tariami ?od?iai ne visada pasiekdavo ?iūrovus. Specialus ?garsinimas būt? ?i? problem? i?sprend?s. Ta?iau Kazokait?s D?uljeta labai tiko vizualiems sprendimams, dailinink?s ir re?isier?s kuriamiems ?gyviems paveikslams“ – ji primin? begales D?uljet?, ir ypa? t? – i? Veronos, o vaikyst?s lova tapo garsiuoju meil?s balkonu.
Feifer? lig ?iol da?niausiai pati kurdavo spektakli? choreografij?, o ??kart jai talkino Agn? Rickevi?ien?. Apskritai, jos teatre plastinis pie?inys toks ry?kus, kad būtent d?l to ?manoma ?sivaizduoti ?nebyli?“ vien? ar kit? scen?. ?od?ius, pavyzd?iui, gal?jo suskaityti naujai ?vestas persona?as – Autorius, tuo labiau, kad vienoje scenoje ?taigiai nuskamb?jo balsas i? auk?tybi?: ?...Keliauk pas mylim?j? savo...“ Judesys Feiferei reik?mingesnis u? rai?kiai i?tart? ?od?. Ir jaunieji aktoriai tam pasiduoda: jie labai ?domūs, i? j? sklinda i?skirtin? energija, o ?domiausios scenos tos, kur persona?ai juda, ?oka...
Feifer? ypatingai jautri jauniesiems aktoriams, moka tiksliai nukreipti j? energij?. Bene ry?kiausias ?io spektaklio aktorius Titas Masys, i?rai?kingai ir gyvybingai suvaidin?s Monteki? sūn?n?, Romeo draug? Benvolij?. Sunku patik?ti, kad jis studijuoja ne aktorin? meistri?kum?. Jo tiksli mimika, ?aibi?ka reakcija ? bet kok? partnerio krustel?jim?. Ry?kus ir Roko ?virblio Senjoras Kapuletis, sugeb?j?s jud?ti ir kalb?ti logi?kai formuojant mintis, o ne sumalant greitakalb?mis. Ypatinga plastika i?siskyr? Monikos Wolyniec Senjora Kapuleti. ?i? aktori? rai?kumas priklaus? ir nuo re?isūrin?s traktuot?s, jie visam spektakliui suteik? ai?kumo tiek fabulos, tiek apm?stym? prasme.
Kipro ?ivicko Romeo spektaklyje skirta pakankamai kukli vieta. ?domus aktorius, ta?iau jam neleista ?su?ib?ti“ pagrindin?se finalin?se scenose – tam keli? pastoja mirtis, u?d?dama laidotuvi? vainik? ir nutraukdama spektakl?. Toks sumanymas: viskas baigiasi mirus D?uljetai, ?ekspyri?ko finalo nelieka. Feifer?s protagonist? – D?uljeta, gal d?l to atminty ji i?lieka kai vizija, meil?s simbolis.
Kaip ir dera, spektaklyje svarbi? viet? u?ima D?uljetos Aukl? – Gerda Papartyt?. Savo plastika ir manieromis jaunoji aktor? kiek primin? Regin? Varnait? i? Arūno ?ebriūno ?Velnio nuotakos“: ?vitri, gyva, linkusi ? humor?, bet vis? laik? susitvardanti.
Mariaus Simonavi?iaus Paris tarytum pats i?sikovojo viet? ?po saule“. Aktorius neskub?damas, smulkiai apgalvodamas kiekvien? savo gest? ir ?od? sukūr? kunigaik??io, kuriam pa?ad?ta D?iuljeta, paveiksl?, kur? did?iulis odinis krep?ys paver?ia Pario ?ar?u. Jokūbo Naglinsko Fra Lorencas – taip pat ?domus, nes sugeb?jo atrasti daugiau spalv?, netapo trafareti?ku vienuoliu, kokie da?nai vaizduojami teatre. Tebaldas, kur? ?kūnijo Konradas Pukinskas, Romeo draugas Merkucijus – Kristupas Sterbavi?ius – ?ekspyri?ki, gyvybingi, ?taigūs persona?ai.
Labai i?rai?kinga Mirtis. Tai re?isier?s sukurtas alegorinis persona?as – Meb, kuri? su?oko Imelda ?utautait?. J? da?niau gal?jome reg?ti veiksmui art?jant link pabaigos, – visos jos scenos ?simintinos. Ji i?siveda nudurt? Tebald? – Pukinsko eina sul?tintai, skambant l?tai muzikai... Tokie sceniniai poetizmai labai gra?ūs, tod?l vis pasigaili, jog ?iose scenose taip skubama. Meb scenos, rodos, nesud?tingos, bet jos i?rei?kiamos būtent teatro kalba. Meb vilki juod? suknel?, su juodu kaspinu suri?ta ilga juoda kasa... Ji i?nyra netik?tai, ?sliuogia ? ?moni? santykius ir tampa valdove. Mirtis dar veiksmui ?sisupus bando nugvelbti D?uljet?, bet nepavyksta... Pariui ji ?duoda laidotuvi? vainik?... O paskutin?je scenoje Meb auksiniu lietumi padabina vis? scen? – visi ?oka kartu su mirusia D?uljeta.
?domu būt?, jei prie persona?? būt? para?ytos ne tik atlik?j? pavard?s, bet ir koki? specialyb? studijuoja vienas ar kitas aktorius. Akivaizdu, kad teatras ?iems ?mon?ms i?liks svarbiu vis? likus? gyvenim?.
Spektaklyje nema?ai scen?, kurios atminty i?liko lyg gyvieji paveikslai, o kartais spektaklis primin? net kino kadrus. Tai susij? su auk??iau min?tais dviem projekcij? sluoksniais, i?liekan?iais viso spektaklio metu. Avanscenoje daugiausiai kuriamos masin?s scenos. Migl? Brazyt?, Viktorija Maneikyt?, Medeina ??snait?, Egl? Jarait?, N?ja Babaliauskait?, Augustas Jasevi?ius, Modestas Gurauskas, Justas Kreg?dys – tai aktoriai, kuriems re?isier? skyr? nema?ai d?mesio, visi jie link? ? mini improvizacijas.
Nade?dai Gultiajevai teko did?iulis u?davinys ne tik sutvarkyti erdv?, bet ir aprengti dvide?imt ?e?i? aktori? ansambl?. Kostiumai – stilizuoti, suteikianti jauniesiems aktoriams ?ekspyri?k? atspalvi?, teatrali?kumo. Net nesitiki, kad Universiteto teatras paj?g? ?gyvendinti tok? vizual? spektakl?. Tai kartais nepavyksta net profesionaliems teatrams. Persona?? charakteristikas formavo ne tik kostiumai bei j? spalvos, bet ir ?ukuosenos, aksesuarai. Kostiumai tur?jo būti itin gerai pasiūti, nes visas spektaklis – nuolatiniame judesy. Ypa? prad?ioje, kai vyksta vaidai tarp dviej? ?eim?. Gerai apmokyti jaunuoliai pademonstravo kovos meno i?manym? (kovos scen? koordinatorius – Vilenas (Moreno) Arutiunianas).
Re?isierei Felicijai Feiferei rūp?jo parodyti, kaip gyvenime ?mogus tampa ne tik tragedijos auka, bet ir kaltininkas. Meil?s ?iame spektaklyje nedaug, bet ir Shakespeare’as prie meil?s priart?ja per nuolatin? kov?, kuri? labai tiksliai i?rei?kia muzika, spektaklyje skambanti be paliovos. Ji – ?vairi, ?velianti arba i?laisvinanti i? ?vairi? dramatini? situacij?. Kartais gali atpa?inti Fausto Lat?no sukurtos ar parinktos muzikos motyvus, gird?tus viename ar kitame spektaklyje, bet visa tai tik dar labiau sustiprina muzikin? dramaturgij?. Muzika Feifer?s kuriamame pasaulyje – lyg dar vienas persona?as, padedantis tiksliau charakterizuoti vien? ar kit? scen?.
Pernai pasaulis min?jo keturis ?imtus ?e?iasde?imt?sias Williamo Shakespeare’o gimimo metines. Vilniaus universiteto teatro naujoji ?Romeo ir D?uljetos“ scenin? interpretacija – rimta teatro mokykla, formuojanti profesional? po?iūr? ? scenos men?, ugdanti suvokim? apie teksto ir judesio scenin? rai?k?, apie aktoriaus-persona?o formavim?si, apie persikūnijimo paslaptis. ??ad?toji“ – autenti?kai suvokta tragedija, ?sp?jimas, atviras kalb?jimasis apie pasekmes. Jeigu spektaklio prad?ia kiek paini kaip ir projekcijose matomi Hieronimo Boscho pragaro vaizdai, tai art?jant finalui i?ry?k?ja persona?? keliai, spektaklis ?gyja dinamikos, rai?kos ir skaidrumo.***
Spektakliui pasibaigus sal?je pirm? kart? teko matyti tiek daug ?viesios energijos, kuri? i?spinduliavo jaunieji aktoriai, su sceniniais drabu?iais nulip? nuo scenos ir nuo?ird?iai dalin?si savo d?iaugsmu su savo artimaisiais ir bi?iuliais. ?ypsenos, ?vytintys veidai – ramūs, bet tuo pa?iu ir d?iaugsmo sklidini. Neabejoju, ?ie teatro gro?? kuriantys ?mon?s gyvenime daug pasieks.
