Keturis vaikus u?auginusi dr. A. Landsbergien? prisipa??sta esanti sveiko proto motinyst?s ?alinink?. ?Man svarbu, kad kiekviena mama jaust?si girdima ir palaikoma“, – kalb?jo ji knygyn? tinklo ?Pegasas“ surengtame knygos pristatyme Vilniaus prekybos ir laisvalaikio centre ?Panorama“.
Naujausioje savo knygoje A. Landsbergien? nagrin?ja mamoms itin svarbias temas apie prierai?i?j? motinyst?, kalba apie dirban?i? mam? i??ūkius, apie technologij? vaidmen? vaik? aukl?jime, aptaria santyki? svarb? ?eimoje, atskleid?ia, kaip atrasti savo vaik? potencial?, pad?ti jiems suvaldyti emocijas, ugdyti disciplin?, kurti savo ?eimos rutin? ir tradicijas, ra?oma prane?ime spaudai.
?Kai paklausau, kaip Aust?ja pasakoja apie vaik? aukl?jim?, sakau sau: ?Būk labiau Aust?ja!“ Ji tikrai yra ta moteris ir mama, kuri turi daug ?ini? ir sveiko proto ir sugeba pakelti daug diskomforto, o tai, manau, yra labai svarbus ?gūdis ?iame pertekliaus pasaulyje...“ – knyga ?Sveiko proto motinyst?“ d?iaugiasi knyg? autor?, laid? ved?ja Beata Nicholson.
??iais socialini? tinkl? kou?eri? laikais taip svarbu, kad prieit? empati?kas profesionalas, paplek?not? per pet? ir primint?, jog esu geriausia mama savo vaikui. Aust?ja jau penkerius metus man (ir mano Kristijonui) yra blaivaus proto ir auk??iausios prabos ?ini? pavyzdys, padedantis atsilaikyti kritin?mis mamyst?s akimirkomis. ?ia savo knyga ji tik dar labiau ?tvirtina savo pozicijas mano ?irdies stal?iuje ?būsiu d?kinga am?inai“.“ – taip apie A. Landsbergien?s nauj?j? knyg? sako mama ir kūrybinink? Dovil? Filmanavi?iūt?.
Apie knyg? ir vaikus su knygos ?Sveiko proto motinyst?“ autore kalbasi ?urnalist? Laisv? Radzevi?ien?.
– Da?nai sakome – mamos myli be proto. Ar meil? savo vaikui gali / turi būti protinga?
– Nera?y?iau apie sveiko proto motinyst?, jei many?iau, kad tai n?ra suderinama. Kita vertus, apie tai nereik?t? ra?yti, jei būt? labai paprasta! Vadinasi, ?manoma, ta?iau n?ra lengva (?ypsosi).
– Jei mamos myli be proto, apie t??ius taip niekas ka?kod?l nesako. Ar mamos ir t??io meil? skiriasi?
– Manau, skiriasi, bet ne taip, kaip manome. Pati meil?, tikiu, yra tokia pati. Bet jos rai?ka ir visuomen?s tos rai?kos lūkestis mamoms yra kitoks – d?l to jos kitaip elgiasi. Ne visada, ta?iau mamos patiria daug didesn? spaudim? ir i?gyvena daug didesn? kalt?s jausm?, kurio nepatiria ir nei?gyvena t??iai.
– Kaip manote, kas motinyst?je ir t?vyst?je mums labiausiai aptemdo prot?? Ir kaip did?iuliame meil?s vandenyne t?vams nepamesti sav?s?
– Baim?. Baim? būti nepakankamam. Baim? padaryti ka?k? blogo, – ne i? piktos valios, ?inoma! Baim? klysti. Baim? nuvilti. T? baimi? – devynios galyb?s.
Itin svarbu yra mokytis reflektuoti, tam tikra prasme pasikalb?ti su savimi. ?iandien jau savigalbos knygos, grup?s ir net apsilankymai pas specialistus, a?iūdiev, neb?ra tabu, tad reikia i?naudoti tai, kas yra pasiekiama.
– I? ko pati mok?t?s motinyst?s? Kas jums buvo pavyzdys?
– Nesu i?imtis – vis? pirma motinyst?s mokom?s i? savo t?v?. Kas patiko, norime t?sti, o kas ne – norime to daryti ma?iau. Man pasisek?, nes a? dar to mokiausi: studijos buvo susijusios ir su asmens, ir su ?eimos psichologija, darbe steb?davau, analizuodavau, kalb?davausi su kolegomis. Ir be galo be kra?to daug skai?iau. Ir, ai?ku, pats gyvenimas. Tad i? ties? tai buvo did?iul? mozaika, did?iul? d?lion?, kuri pad?jo atrasti sav?j? motinyst?s keli?.
– Ar nuo pat prad?i? planavote, kiek vaik? tur?site?
– Na, kol nebuvau sutikusi savo vyro, galvojau, kad noriu vieno vaiko. Ta?iau vyr? sutikau anksti, abu sutar?me, kad norime daug vaik?. Niekada nesakyk niekada, tiesa?!
– Knygoje prisipa??state, kad savo mamos karjeros prad?ioje steng?t?s būti tobula. Netgi stebit?s, kaip i? jūs? nam? nei?silakst? aukl?s. Kas pad?jo i?sivaduoti i? Madam Tobulyb?s vaidmens?
– Daug vaik? (juokiasi). Darbas. Studijos, kurios, atrod?, niekada nesibaigs, nes po vieno magistro buvo antrasis, tada – doktorantūra, podoktorantūrin?s studijos. Ir, ?inoma, gyvenimas.
Apskritai pastebiu, kuo daugiau patirties, tuo da?niau atsisakau grie?tumo ir pradedu svarstyti: na, priklauso (?ypsosi)...
– Kuo da?niau buvote savo vaikams – mama ar patyrusi pedagog??
– Nemanau, o ir netikiu, kad galima tai atskirti. U?dar? darbo duris, ?ios savo asmenyb?s pus?s neu?darome, o u?dar? nam? neu?veriame anos. Nors gyvenime yra daug vaidmen?, jie vis vien persipina ir vienas kitam daro did?iul? ?tak?.
– Ar ?iais nerimo laikais kai kurie t?vai nepersistengia m?gindami vaikams ?vairiais būdais kompensuoti d?mesio trūkum?? Ar augindama savo vaikus jūs visada tur?jote jiems u?tektinai laiko?
– ?inoma, kad persistengia – apie tai daug ir kalbu, ir ra?au. Visoje ?monijos istorijoje t?vai tiek d?mesio neskirdavo savo vaikams ir... nejaut? tiek kalt?s jausmo, kad skiria per ma?ai!
Man pad?jo ?inios – a? tai ?inau, tad ?inojau, kad skiriu TIKRAI daug laiko. Bet tai visai nerei?kia, kad man?s kartais neu?klupdavo jausmas, jog skirti reikia daugiau.
– ?iandien kai kurios mamos dirbti pradeda, vos vaikas sulaukia vien? met?. Kalt?s jausmas d?l dar?elyje ar auklei palikto vaiko da?nai būna itin stiprus, mamos mano, kad vaikai traumuojami. Kaip i?spr?sti ?i? dilem?, kai dirbti reikia, o vaikas – ma?as?
– Vis? pirma ?iniomis ir faktais. N?RA pasaulyje tyrimo, ?rod?iusio, kad dar?elio lankymas traumuoja. Taip, prad?jusiam lankyti dar?el? vaikui padaug?ja kortizolio – streso hormono, ta?iau jo dar daugiau padaug?ja, kai gimsta brolis arba ses?, o juk d?l ?ito negimdome ma?iau vaik?, tiesa?! Vaikus traumuoja ir fizinis bei emocinis smurtas, kur? patiria i? suaugusi?j?: tai gali būti ir t?vai, ir ugdytojai. Deja. Tad būtent apie tai turime kalb?ti – kad artimoje vaiko aplinkoje to smurto ma??t?.
O kai ?inome faktus, reikia ma?iau skaityti straipsni? ir re?iau leisti laik? su ?mon?mis, kurie kalba, na, neties?.
– Vaikai – ma?i drakonai, kartais i?augantys ? manipuliuojan?ius tironus. Kurioje vietoje ir kokiame am?iaus tarpsnyje t?vai padaro klaid?, jei taip nutinka?
– Kai t?vai pamir?ta, kad yra svarbu am?iaus tarpsni? ypatumai ir juos atliepiantis tinkamas ir būtinas aukl?jimas.
– Mes taip da?nai girdime: taisykl?s, taisykl?s, taisykl?s. Ta?iau t?v? kantryb? – ne gele?in?, ateina diena, kai taisykles sulau?o jie patys. Kaip nustatyti ribas, kurias būt? lengva i?laikyti ir t?vams, ir vaikams? Gal galite patarti?
– Kiekvienam būna, kai nepavyksta laikytis taisykli?. Svarbu kalb?ti apie tai, kod?l nepavyko arba net kod?l s?moningai nebuvo laikomasi. Tai n?ra pasaulio pabaiga – svarbu ?inoti, kod?l elgiamasi vienaip ar kitaip. Nebijoti kartais atsipra?yti: taip parodysime, kad ir mes klystame, kad klysti yra normalu.
– Vienas istorijos profesorius man pasak?: u?auginome pūkuotuk? kart?, kuriai net menkiausi i?m?ginimai atrodo ne?veikiami. Ar galite paai?kinti, kaip tai nutiko? Kokios prie?astys l?m?, kad i?augo nema?ai lepūn?li??
– Gr??iu prie to, k? jau sakiau: kai t?vai pamir?ta am?iaus tarpsni? ypatum? svarb?. Ir dar d?l tos baim?s. Ir d?l to, kad nori būti geriausiais t?vais savo vaikams.
Taigi, noras buvo nuostabus, ta?iau d?l to nebebuvome t?vais, kuri? atsakomyb? – ir vaiko aukl?jimas.
– Kart? man sūnus pasak?: sunkūs i?gyvenimai i?augina stiprius ?mones. Nelabai gal?jau su juo gin?ytis, nors man, kaip mamai, atrodo – padarytum visk?, kad vaikui nereikt? eiti aplinkkeliais... Protu suvoki, kad vaikas renkasi savo keli?, bet mamos jausmas kartais kalba k? kita. Kaip su juo susitarti? Kaip save stiprinti?
– Man padeda nuolatinis kartojimas sau, kad tik ?veik?s i??ūkius ?mogus jau?iasi i? ties? laimingas. Ir ne tik laimingas. Taip jis jau?ia, kad jo gyvenimas turi prasm?, o prasm?s jausmas – vienas pamatini? ?mogaus sieki?.
Suprasdama, kad i? vaiko atimu ?? jausm? u? j? darydama tai, k? jis gali padaryti pats, a? suprantu, kad turiu atsitraukti. Ir tiesiog būti ?alia, jei jam reik?s i?tiestos rankos, kuri pad?t? atsistoti, ar peties, ant kurio gal?t? i?siverkti.
– Knygoje radau svarbi? tem? apie tai, kad vaikui būtina ?diegti suvokim?: jei nori ko nors pasiekti, turi ?d?ti pastang? ir darbo. O jei vaikas tau sako, kad nenori? Kad nenori dirbti tiek, kiek dirba t?vai, kad nori būti laisvas pasaulio pilietis?
– Viskas gerai, tebūnie. Bet tada svarbiausia neatb?gti ir negelb?ti jo, kai vien? dien? u?sinor?s. Tegul pradeda savo keli? ?d?damas pastang? ir darbo. O jeigu niekada nenor?s?! Irgi gerai! Bet turi ai?kiai suprasti, kad nebus taip, jog gyvena t?v? namuose, ?aid?ia kompiuterinius ?aidimus, burba ant valstyb?s ar vald?ios, o mama jam dar gamina pietus ir vakarien?. Ne, vaikyti, ne u? toki? Lietuv? kovojom! (Juokiasi.)
– Savo knyg? baigiate s?moningojo kv?pavimo pratimais. Taigi, ?kv?pkime, i?kv?pkime ir pasakykime, kaip ?iandien u?auginti ?mog??
– Stebuklingo recepto n?ra – ?ia yra did?iausia motinyst?s ir t?vyst?s magija. Jeigu jis būt?, visi gyvent? ilgai ir laimingai – kaip pasakose. Bet gyvenimas yra ne pasaka: jis daugiabriaunis, ?vairialypis ir nepaprastai margas. Negana to. Gyvenimas yra kelion?, o ne tikslas. Kai t? supranti, sieki ne u?auginti, o auginti, ne u?augti, o augti drauge su vaikais ir visa ?eima. Ir tada pradedi m?gautis procesu – su visais jo d?iaugsmais ir skausmais. Juk be didelio skausmo n? nesuprasi, kokie nepaprasti d?iaugsmai slypi tiesiog kasdienyb?je.
