?Tada priepuoliai prad?jo kartotis naktimis, ver?iantis ant ?ono, kai taip u?supdavo, kad nebesuprasdavau, kur esu. Vienintelis būdas būdavo i?lipti i? lovos ir priglausti kair? veido pus? prie grind?. Tada prad?davau suvokti, kur dangus, o kur ?em?“, – Santaros klinik? konferencijoje pasakojo B. Valungevi?ien?.
Moteris prad?jo ie?koti, kod?l j? i?tinka tokia būkl?. Neilgai trukus atsirado rytinis pykinimas, kuris t?s?si kelerius metus, suprast?jo rega.
?Baisiausi būdavo tie ?atsijungimai“, kurie ?vykdavo staiga, d?l kokio nors judesio. Vienintelis ligos privalumas, kad mane i?mok? labai ramiai jud?ti, labai i?did?iai vaik??ioti, nes kiekvienas staigesnis galvos pajudinimas rei?kia, kad gali kone prarasti s?mon?“, – kalb?jo Beata.