Kasdien susidurdami su ?vairiais i??ūkiais ir pavojais, policijos pareigūnai patiria intensyv? stres?. Emociniai būklei ?takos turi nuolatin? gr?sm? fizinei sveikatai, smurtini? nusikaltim? tyrimai, kontaktas su nusikalt?li? aukomis, bendravimas su agresyviais asmenimis, pamaininis darbas, psichologi?kai sunkios darbo s?lygos bei, da?nai, nepalanki visuomen?s ir ?iniasklaidos nuomon?. Pareigūnams būtina suvaldyti emocijas net tada, kai dirbti tenka itin ?temptomis aplinkyb?mis.
?Toks emocinis krūvis gali tur?ti rimt? padarini?, jei psichologin? pagalba n?ra teikiama ar jos nesiekiama laiku. Ilgalaikiai nevaldomo streso padariniai gali sukelti perdegim?, nerim?, miego sutrikimus ar net potrauminio streso sutrikim? (PTSS). Psichologin? pagalba, teikiama policijos pareigūnams, tampa būtina ne tik d?l j? asmeninio atsparumo, bet ir d?l visuomen?s interes?. Pareigūnai, kurie laiku sulaukia pagalbos, gali dirbti efektyviau, su ma?esne rizika priimti neigiamus sprendimus ar susidurti su sveikatos sutrikimais. Pareigūn? emocin? sveikata yra ne tik j? asmenin?s gerov?s, bet ir darbo kokyb?s bei visuomen?s saugumo u?tikrinimo pagrindas“, – kalb?jo Lietuvos policijos departamento Komunikacijos skyriaus ved?jas Ramūnas Matonis.
Psichologin? pagalba, teikiama policijos pareigūnams, tampa būtina ne tik d?l j? asmeninio atsparumo, bet ir d?l visuomen?s interes?.
Jis pa?ym?jo, kad Lietuvos policijoje dirbantys psichologai teikia konsultacijas ne tik pareigūnams, bet ir j? ?eim? nariams, pad?dami jiems suprasti ir susidoroti su kasdienio darbo keliamais i??ūkiais: ?Pareigūnai taip pat yra mokomi rūpintis savimi ir ugdyti psichologin? atsparum?. Policijoje organizuojami specialūs mokymai apima ?vairias temas nuo streso valdymo, konflikt? sprendimo, bendravimo ?gūd?i? stiprinimo iki savi?udybi? prevencijos ir intervencijos.“

Ne ma?iau svarbus ir koleg? tarpusavio palaikymas. ?Nepaisant teikiamos paramos, pagalbos siekimas tarp pareigūn? vis dar yra stigmatizuojamas. Daugelis pareigūn? vengia kreiptis pagalbos, bijodami, kad emocines problemas kolegos ar vadovyb? suvoks kaip silpnumo po?ym?. Tod?l pastaruoju metu ypa? didel? d?mes? skiriame edukacijai: organizuojami renginiai, ? juos kvie?iami praktikai, psichologai ir sveikatos prie?iūros specialistai, kurie pasakoja apie emocin?s sveikatos reik?m? ir psichologin?s pagalbos būtinyb?. Tai prisideda prie psichologin?s pagalbos stigmos ma?inimo, skatina s?moningum? bei pareigūn? siek? rūpintis savo psichologine gerove. Emocin? sveikata i? esm?s tampa vis svarbesne Lietuvos policijos organizacijos dalimi“, – akcentavo R. Matonis.

??inai, ir man taip buvo“
Prie?gaisrin?s apsaugos ir gelb?jimo departamento ?mogi?k?j? i?tekli? valdymo skyriaus patar?ja psicholog? Donata Kabelyt? irgi pa?ym?jo pastangas normalizuoti kalb?jim?si. ?Darbo specifika diktuoja, kad apie ?vykius, kuriuos vadiname kritiniais, kalb?tis būtina. Man rodos, dr?sos tarp pareigūn? randasi vis daugiau. Visa visuomen? mokosi kalb?ti apie emocinius i?gyvenimus ir i??ūkius – ne i?imtis ir mes. Jau stebime teigiam? poky?i?, kaip ?iūrima ? terapij?, i? esm?s ? psichikos sveikat?, rūpest? emocine gerove“, – d?st? D. Kabelyt?.
Ji atkreip? d?mes?, kad ugniagesiai gelb?tojai dirba ne porose, o pamainose, tod?l emocin?s paramos gali sulaukti ir i? vienas kito: ?Akcentuojame, kad ilgesn? sta?? turintis pareigūnas gal?t? atsispirti nuo sukauptos asmenin?s patirties ir tapti rams?iu kolegai. Bendra?mogi?kos patirtys dr?sina ir normalizuoja tam tikrus jausmus: ??inai, ir man taip buvo!“ Pareigūnai randa vis daugiau adaptyvi? būd? pasirūpinti savimi po koki? nors stresini? i?gyvenim?.“

D. Kabelyt?s pasteb?jimu, visuomen? vis dar linkusi primesti tam tikrus stereotipus, koks tur?t? būti ugniagesys gelb?tojas. ?I?keldami juos ant heroj? pjedestalo nes?moningai tarsi atimame i? j? teis? pasakyti, kad man skaud?jo d?l to, k? teko matyti, kur teko būti ar k? teko patirti. ?sivaizduojama, kad ugniagesys gelb?tojas turi kiaurai pereiti ugn? ir vanden?, būti stiprus. Ir tai tampa tam tikru barjeru, kur? pareigūnas turi ?veikti, svarstydamas, kreiptis pagalbos ar ne. Pagalbos pra?ymas gali atrodyti kaip ne iki galo tinkamas visuomen?s priskirto vaidmens i?pildymas“, samprotavo psicholog?.
Tod?l labai svarbu akcentuoti ir ?sis?moninti, kad nepaisant vaidmen? ir pareigybi? kiekvienas turi teis? pasirūpinti savimi.
Visa visuomen? mokosi kalb?ti apie emocinius i?gyvenimus ir i??ūkius – ne i?imtis ir mes.
?Da?nai kartojame: turiu pasirūpinti savimi ?iandien, kad gal??iau kitam pad?ti rytoj. Nuoseklus priminimas tarsi savaime suprantam? dalyk? duoda teigiam? rezultat?. Ypa? po kritini? ?vyki?, kuri? baigtis buvo ne tokia, kokios tik?tasi. Pareigūnai nori atiduoti save maksimaliai ir gauti kuo pozityvesn? baigt? pagal esamas aplinkybes. Ta?iau kartais ?vyksta labai skaud?i? nelaimi?, po kuri? visuomen? ie?ko, kam perkelti kalt? ir atsakomyb?. Tokiu būdu visuomen? bando rasti paai?kinim? ir susikurti prasm?, nesusim?stydama, kad tai vyksta kito ?mogaus emocin?s savijautos s?skaita. Ta?iau mes neturime to vaidmens prisiimti vien d?l to, kad visuomen? mums j? priskiria. Pasirūpinti savimi labai svarbu, nes kit? bud?jim? ar net to paties bud?jimo metu tur?siu būti efektyvus kitoje situacijoje“, – svarst? D. Kabelyt?.

Tod?l kritini? ?vyki? aptarimo metu ypa? svarbu ??odinti dalykus, kurie galbūt niekada nebuvo i?tarti garsiai ar nebuvo pasakyti kito asmens: ?Pavyzd?iui, elementariai pasakyti, kad turime teis? patirti tuos pa?ius jausmus kaip bet kuris kitas ?mogus, niekas negali to atimti. Tai, kad man ?iandien sunku, nerei?kia, kad d?l to tampu prastesnis ar nepakankamas. Toki? ?inu?i? i?girdimas yra validuojantis. Tai tarsi ?tvirtina susitarim?, kad būsime tie, kurie po kritinio ?vykio ne tik mok?sime pasirūpinti savimi, bet kartu u?mesime ak? ir ? koleg?: man viskas gerai, bet kolegai gal praverst? padr?sinimas pasirūpinti savimi? Kartais tiesiog u?tenka ir to, kad esi matomas, pasteb?tas.“
Postūm? poky?iams lemia ir vadov? balsas
Po kritinio ?vykio pareigūnui kur? laik? gali būti sunkiau sutelkti d?mes? ar sud?tingiau u?migti. Gali u?sit?sti prisl?gta emocin? būsena ar lyd?ti fiziologin?s reakcijos: galvos skausmas, svaigimas, pykinimas, rank? dreb?jimas.
?Tai daug priklausys nuo patirto ?vykio intensyvumo, – pa?ym?jo D. Kabelyt?. Filmuose neretai vaizduojama, kad pareigūnai bijo prasitarti apie savo būsen? – kausto nerimas, kad tai gal?t? tur?ti ?takos j? karjerai ar pan.
?Bet nei a?, nei koleg?s nesame susidūrusios su situacija, kad kas nors trukdyt? suteikti pareigūnams psichologin? pagalb?. Prie?ingai. Tod?l pareigūnas, matydamas, kad vadovas nebijo pra?yti specialisto pagalbos – reikia, kad atva?iuotum ? pamain? – kei?ia ir savo nuostatas. Tai – geriausias būdas sulau?yti ?sitikinimus, kurie dar pakankamai giliai ?si?aknij?“, – kalb?jo D. Kabelyt?.
Bet nei a?, nei koleg?s nesame susidūrusios su situacija, kad kas nors trukdyt? suteikti pareigūnams psichologin? pagalb?. Prie?ingai.
?iandien reakcija, kai psichologas atvyksta ? pamain?, kardinaliai skiriasi palyginti su pirmaisiais kartais. Po?iūris – daug palankesnis.
?Daugyb? mokslini? tyrim? rodo, kad pareigūnams labai svarbu, jog ?mogus, kuriam atsiveri, suprast? tavo darbo specifik?. Tarnybos psichologo vaidmuo tai labai gerai ?tvirtina – jis jau tarnybos dalis, jam nebereikia pasakoti smulki? detali?, jis grei?iau gali tave suprasti. Tai irgi padeda psichologin? pagalb? priartinti prie pareigūno. Psichologas tampa organizacijos dalimi ir prisileid?iamas labiau nei specialistas i? i?or?s. Jei mokslas tai sako ir tai rodo tyrimai skirtingose ?alyse, vadinasi, strateginiai sprendimai tur?ti psichologus tarnybos viduje yra teisingi“, – ?sitikinusi D. Kabelyt?.
Kiekvienas gali rinktis sau tinkam? format?
Lietuvos kariuomen?s Karo psichologijos sektoriaus Psichologin?s paramos skyriaus Klaip?dos psichologin?s paramos poskyrio vir?inink?, kapiton? Lidija Stonien? pa?ym?jo, kad daugiausiai ?tamp? kariams sukelia darbo krūvis, darbo ?vairov?s kaita, santyki? kolektyve ?tampos, ?eiminiai rūpes?iai, b?dos su vaikais ir skyrybos.
?Kartais emociniai sunkumai gali atsirasti d?l karinink? rotacijos, kai reikia rotuotis ? kitus miestus. Va?in?jimas gali tapti i??ūkiu i?laikyti ger?, kokybi?k? santyk? su artimaisiais. Tai kelia i??ūki? ir nami?kiams, kai t?tis ar mama rotuojamas, tod?l kitiems ?eimos nariams tenka perimti dal? atsakomybi?. Egzistuoja ir su pareigomis susij? emociniai stresoriai: kuo auk?tesn?s pareigos – tuo didesn? atsakomyb?, o tai gali tur?ti daugiau emocini? i??ūki?“, – koleg? papild? Lietuvos kariuomen?s Karo psichologijos sektoriaus Psichologin?s paramos skyriaus vir?inink?, kapiton? Donalda ?liauterien?.

Jai asmeni?kai tenka prisid?ti prie kari? mokym?, paskait? emocinio intelekto temomis: ?Daug kalbame apie emocinio intelekto naud?, kod?l svarbu kalb?ti, k? tai duoda, kokias pasekmes gali sukelti emocij? nei?ventiliavimas.“
Anot jos, kariai vis dr?siau kreipiasi pagalbos, ar tai būt? individualūs pokalbiai, konsultacijos, ar konkre?i? situacij? aptarimas kolektyvuose, atvejo analiz?s, terapijos.
?Kaip psichologai stengiam?s būti matomi, pasiekiami ir prieinami. I?manyti dalinio specifik?, u?duotis, atliepti tikslinius poreikius – tai kuria pasitik?jimu gr?st? santyk? ir ?galina karius, atsidūrus tam tikroje krizin?je situacijoje, dr?siau praverti psichologo kabineto duris“, – sak? L. Stonien?.
Kariuomen?je vis? par? veikia nemokama anonimi?ka kari? psichologin?s pagalbos linija, be to, galima gauti pagalb? lai?kais, jei toks formatas kariui būt? priimtinesnis.
Svarbiausia suvokti, kad gyvenime normalu susidurti su sunkumais. Normalu bijoti. Normalu visaip jaustis ir ne?inoti, k? daryti.
?Daliniai turi priskirtus kuruoti psichologus, bet gali rinktis ir kito dalinio psicholog?, jei mano, kad būt? saugiau ir papras?iau. Stengiam?s sudaryti kuo daugiau alternatyv?, kad pagalba būt? prieinama“, – pa?ym?jo D. ?liauterien?.
Visaip jaustis yra normalu
L. Stonien? d?iaug?si, kad emocinis intelektas organizacijoje auga: ?Ta?iau nor?t?si, kad stigmos eiti pas psicholog? visai nelikt?.“
Dalis kari? mano, kad problemas i?spr?s savo j?gomis. ?Galimas ir toks kelias. Ta?iau specialistas tam tikrus dalykus gali pad?ti i?spr?sti ?ia ir dabar. Laiku gav? pagalb? kariai problemas i?sprend?ia grei?iau ir efektyviau, tuomet nebeturime elgesio drausm?s pa?eidim?“, – pamin?jo L. Stonien?.
D. ?liauterien? prisimin? atvej?, kai jos bud?jimo metu psichologin?s pagalbos linijos telefono numer? karys surinko nusiteik?s labai skepti?kai – ir dvejodamas, ir bijodamas būti identifikuotas: ?Ta?iau pokalbio gale gavau gr??tam?j? ry??, kad skambutis buvo geriausia, kas gal?jo atsitikti. Karys d?iaug?si i?dr?s?s kreiptis pagalbos, atsirado pasitik?jimo ir net noro t?sti konsultacijas individualiai.“
L. Stonien? pritar?, kad kariai labai greitai pajunta psichologin?s paramos naud?: ?Viena kalb?tis su draugu ir kas kita – su specialistu. Svarbiausia suvokti, kad gyvenime normalu susidurti su sunkumais. Normalu bijoti. Normalu visaip jaustis ir ne?inoti, k? daryti. Ir tai niekaip neapsprend?ia nei mūs? vyri?kumo, nei moteri?kumo, nei profesinio meistri?kumo. ?iomis kategorijomis netur?tume net operuoti. Kalb?jimas, analiz?, specialistai padeda, tod?l visi kvie?iami kreiptis ir naudotis.“